Vokiečių aviganis aprašymas

Vokiečių aviganis yra didelio dydžio veislė, priklausanti ganymo darbininkų šunų grupei. Protinga ir universali, ši veislė buvo išveista Vokietijoje, kad saugotų ir ganytų avių bandas. Vokiečių aviganiai turi gyventi aktyviai, yra idealūs kompanionai ir saugotojai.

Charakteristika

Vokiečių aviganiai turi dvigubą kailį, kuris yra sudarytas iš tankaus ir storo vidinio kailio bei šiek tiek garbanoto arba tiesaus išorinio kailio. Jų plaukų spalva paprastai būna gelsvai ruda su juoda arba raudona su juoda, yra vidutinio ilgio ir ištisus metus šeriasi. Kitos, retesnės kailio spalvų rūšys būna: visas juodas, visas baltas ir mėlynas kailis.

Vokiečių aviganių kūnas yra ilgas – paprastai tarp 56 ir 66 centimetrų – proporcingas ūgiui. Kūno sandara suteikia šuniui jėgos, judrumo, elastingą ir elegantišką eiseną.

Temperamentas ir asmenybės bruožai

Vokiečių aviganis yra labai globėjiškas ir atsidavęs savo šeimai bei namams, išlaiko įtartiną ir abejingą elgesį, kai aplink yra nepažįstamų. Jis gali būti užsispyręs prie kitų šunų, tačiau jis yra draugiškas kitiems naminiams gyvūnėliams. Vokiečių aviganis yra nepaprastai universalus šuo, rodantis entuziazmą, kol pareigingai atlieka savo užduotis.

Vokiečių aviganis Priežiūra

Vokiečių aviganis gali gyventi lauke, prisitaiko prie šaltų oro sąlygų, bet taip pat džiaugiasi galimybe gyventi namuose. Norint palaikyti jų aktyvų protą ir kūną, būtinas dažnas treniravimas ir dėl Vokiečių aviganių nuolatinio šėrimosi, jų kailis turėtų būti šukuojamas kartą arba du per savaitę, kad išvengtumėte susivėlimo.

Sveikata

Vokiečių aviganių vidutinė gyvenimo trukmė siekia nuo 10 iki 12 metų. Tačiau ši veislė yra linkusį į keletą rimtų sveikatos sutrikimų, tokių, kaip: alkūnės sąnario displazija, šunų klubo displazija (CHD). Taip pat linkę į keletą smulkesnių sutrikimų: kardiomiopatija, hemangiosarkoma, panosteitas, „Villebando“ liga (vWD), degeneruojanti mielopatija, piktybiniai navikai, panusas, karščiavimas, odos alergijos, skrandžio sukimas, katarakta ir perianalinių pūlinių atsiradimas. Taip pat šios veislės šunys yra linkę sirgti mirtinos grybelinės infekcija, kurią sukelia „Aspergilus“ pelėsis. Dėl Vokiečių aviganių pažeidžiamumo ligoms, kaip ir daugeliui kitų šunų, reikia reguliariai atlikti apžiūrą pas veterinarą. Jie turėtų atlikti kelio, alkūnės, kraujo, akies ir kitus testus.

Istorija

Vokiečių aviganiai visus metus tarnavo įvairiose skirtingose pareigose: policijos šuo, vedlys, sarginis šuo, karo šuo, sprogmenų ir narkotikų ieškotojas, paieškos ir gelbėjimo šuo, pasirodymų šuo ir visų pirma, avių ganymo šuo. Pradžioje veisti saugojimo ir avių ganymo tikslais, yra buvę keletas kitų veislių su tokiu pat universalumu.

Max von Stephanitz – pirmasis oficialus Vokiečių aviganių veisėjas, buvo susidomėjęs avių ganytojais, kuriuos naudojo vokiečiai ir žinodamas, kad buvo kelios avių ganytojų šunų rūšys, padarė išvadą, kad turi būti išvestos konkrečios veislės. Labiausiai jam patiko šunys avių ganytojai, kurie turėjo vilko išvaizdą, su stipria viršutine dalimi ir pradurtomis ausimis, taip pat aštrų protą ir norą dirbti. 1889-aisiais metais, jis nusipirko šunį, kuris atitiko jo idealą, pakeitė šuns vardą iš „Hektor Linkršein“ į „Horand von Grafrath“ (pavadinimas, netoliese buvusio miesto „Grafrath“), įregistravo šunį pagal naujų veislių registrą ir sukūrė standartinį Horando genetinį pamatą veislei. Tais pačiais metais, Verein für Deutsche Schäferhunde (apytiksliai verčiamas kaip Vokiečių aviganių visuomenininkas), Stephanitz ir Artur Meyer suformavo Vokiečių aviganių veislės standartą.

Diskutuojama, kiek iš tikrųjų vilkas yra panašus į Vokiečių aviganio veislės šunis. Sakoma, kad Horandas buvo dalis vilko, ir, kad Stephanitz naudojo vilkus kryžminimui. Stephanitz studijų knygoje yra keturi ištisi pasakojimai apie vilkų kryžminimą veislės vystymosi laikotarpyje. Tačiau, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tuo metu daugelis veisėjų naudojo terminą „vilkas“, bendrai apibūdinant Sabalus. Kiti aprašymai rodo, kad jei Stephanitz naudojo grynakraujus vilkus, jis galėjo pasidaryti genetinį indėlį iš vilkų, kurie buvo patalpinti zoologijos sode. Bet kuriuo atveju, 1923-aisiais metais, Stephanitz parašė savo knygą apie Vokiečių aviganius, kurioje teigė, kad griežtai nepataria naudoti vilkų kryžminimui.

Stephanitz orientavosi į jėgą, protinius gabumus bei gebėjimą dirbti visais atžvilgiais su žmonėmis ir tai jam pavyko, Vokiečių aviganių populiarumas nuolat augo. Per Pirmąjį pasaulinį karą, veislė buvo pasirenkama kaip sarginis šuo įvairiose valstybėse. Tuo pačiu metu,  Amerikos veislynų klubas (AKC) nusprendė pakeisti veislės vardą iš Vokiečių aviganio į ganytojo šuns, kol Didžioji Britanija pervardino juos į Elzaso aviganius – abi mėgino atskirti veislę nuo vokiškų šaknų.

1931-aisiais metais, Amerikos veislynų klubas grąžino šuniui originalų vardą: Vokiečių aviganis. Nuo tada, populiariųjų Vokiečių aviganių atvaizdas buvo uždėtas ant „Sidabrinio ekrano“, kartu su filmų žvaigždėmis „Rin Tin Tin“ ir „Stipriaširdis“. Aviganiai tapo pagrindiniais gyventojais Amerikiečių namuose – išlaikė populiariausio šuns poziciją Jungtinėse Amerikos Valstijose ir netgi užėmė pirmąsias vietas daugelyje Amerikos miestų.