Rotveileris aprašymas

Rotveileris yra gana didelis ir energingas šuu, kilęs iš romėnų karo šunų ir atrastas Vokietijoje. Jų kilnumas prilygo jų ištvermei. Net jei jis buvo suprantamas kaip piktas šuo, po atsargaus veisimo bei tinkamo dresiravimo, jis gali atlikti įvairias funkcijas, įskaitant net ir šeimos augintinio.

Rotveileris Charakteristika

Rotveileriai turi didingą ir savimi pasitikinčią išraišką. Tai ilgas, tvirtas sudėjimas ir budrumas leidžiantys jam atlikti sarginio šuns, galvijų ganytojo ir įvairias kitas užduotis, reikalaujančias vikrumo, ištvermės ir jėgos. Rotveileriai yra visuomet juodos spalvos, su rūdžių-raudonmedžio spalvos žymėmis virš abiejų akių, ant skruostų, snukio pusėje ir ant kojų. Šuns kailis taip pat yra tankus, tiesus ir šiurkštus.

Temperamentas ir asmenybės bruožai

Dažniausiai pasirenkamas dėl sugebėjimo gerai apsaugoti, Rotveileris yra drąsus, pasitikintis ir išsiskiriantis, kartais jo paties nenaudai. Vis dėl to, jis taip pat gali būti ir bailus, ypatingai, kai aplinkui nepažįstami žmonės. Šis gebėjimas jausti pavojų yra labai aštrus, ir jei pavojus ar grėsmė pajuntama savo šeimininko šeimai, šuo ją gins ir gali pulti.

Priežiūra

Lėtas bėgimas, ilgi pasivaikščiojimai ar energingi žaidimai uždaroje teritorijoje yra protinio ir fizinio pasirengimo lavinimo formos, kurios turėtų būti atliekamos kasdien. Socialinės ir paklusnumo pamokos taip pat yra rekomenduojamos, kad pažaboti šuns agresyvumą ir užsispyrimą. Rotveileriai mėgsta šaltį, bet nėra tinkami karštam orui. Dėl to, jie turėtų būti laikomi lauke, šaltame klimate, jei yra tinkama pastogė. Minimali kailio priežiūra, kaip šukavimas yra viskas ko šuniui reikia, kad atsikratytų negyvų plaukų.

Sveikata

Rotveilerių gyvenimo trukmė siekia nuo 8 iki 11 metų ir yra linkę į pagrindines sveikatos problemas, tokias, kaip šunų klubo displazija (CHD), osteosarkoma, alkūnės sąnario displazija, subaortinė stenozė (SAS) ir skrandžio sukimas; taip pat nedidelės problemos, tokios, kaip alergijos ir hipotiroidizmas. Taip pat, laipsniška tinklainės atrofija (PRA), ektpiškos, katarakta, traukuliai, „Villebrando“ liga (vWD), entropija ir panosteitu sergant kartais yra pastebimi Rotveileriai. Tam, kad identifikuoti šias ligas, veterinaras turėtų atlikti klubo, akies, alkūnės ir širdies testus.

Istorija

Rotveilerių kilmė nėra žinoma, nors daugybės ekspertų teorija yra tokia, kad ši veislė kilo iš galvijų vietinio varovo Senovės Romoje. Apibūdintas kaip Mastifas, kuris buvo patikimas, protingas ir tvirtas gyvūnas, šuo buvo integruotas į Romos imperijos kariuomenę. Su savo gebėjimu ganyti galvijus, šuo taip pat saugojo kareivių mėsą.

Romos kariuomenė stipriai rizikavo, tačiau išdrįso atgabenti Rotveilerio protėvius į Vokietiją. Šimtą metų šunys tarnavo svarbioje regiono paskirtyje – galvijų varyme. Šunų dėka, Vokietijos miestas „das Rote Wil“ ir dabartinio Rotveilerio išvedimas tapo klestinčiu galvijų komercijos centru.

Visa tai tęsėsi amžius, iki 19-ojo amžiaus vidurio, kai galvijų varymas buvo uždraustas ir asilų vežimai pakeitė šunų vežimus. Vargu ar tuomet buvo Rotveilerių poreikis (mėsininkų šunų), o kai jie tapo žinomi, veislė beveik buvo pasiekusi išnykimo tašką.

1901-aisiais metais, bendromis pastangomis, pradėta veisti Rotveilerius ir įsikūrė pirmasis šios veislės klubas. Klubas buvo trumpalaikis, bet jis sukūrė veislės pirmąjį pavyzdį – abstraktų estetišką idealą. Buvo įsikūrę dar du klubai ir 1907-aisiais metais, vienas reklamavo Rotveilerį, kaip policininkų šunį. 1921-aisiais metais, abu klubai susijungė ir suformavo bendrą Vokietijos Rotveilerių klubą, tuo metu, apie 4000 Rotveilerių buvo užregistruoti įvairiuose Vokietijos klubuose.

Ši veislė palaipsniui išpopuliarėjo ir 1931-aisiais metais, Rotveileris buvo pristatytas Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau pripažintas Amerikos veislynų klubo. Susižavėjimas šuns protingumu ir gebėjimu saugoti, niekada nebuvo prarastas ir per tikslingą veisimą, jis tapo Amerikos ramsčiu, ne tik kaip sarginis ar kariuomenės šuo, bet ir šeimos augintinis.